pirmą kartą taip jaučiuosi. atrodo, kad viduje nieko nebeliko.. mirė? arba komos būsenoj. ha. juoda, nematoma.. tuščia. arba per daug..
manęs nėra. gal ir nebuvo. gal apskritai nieko nėra, viską tik įsivaizduoju, o iš tikrųjų sėdžiu tamsiame kambaryje..
kartais atrodo, kad tai, ką mąstau, kalbu garsiai.. tada nusikosėju, kad išgirsčiau save ir įsitikinčiau, kad nekalbu.
kartais atrodo, kad aš tik įsivaizduoju, kad sėdžiu ramiai autike, o iš tikrųjų rėkauju, lakstau po jį..
gal ir dabar aš ne kambary, o kažkur einu (bet kur, tiesiai tiesiai, iki kol nugriūsiu..) ir visa tai, ką rašau, tik galvoju..
baigiu išprotėt, matyt.