kažin.. keliom sekundėm išmetus visas mintis iš galvos, užsimerkus, atsipalaidavus, kam kokia pirma mintis kyla… gal vaizdas, gal žodis, vardas, įvykis…
man, kai galų gale pavyko apie nieką negalvot, pirma mintis, tiksliau jausmas, buvo liūdesys.. ir pamačiau neryškų vaizdą, toli toli lyg kalnai, lyg pieva.. ir toks liūdesys.. …
kažin.. kokia pirma mintis ateina tik pabudus.. tikiuosi nepamiršiu..
ir kam aš čia tai rašau..
gal tiesiog norėjau pakalbėt.. garsiai kalbėt nemėgstu, didžiausi pokalbiai vyksta mano smegeninėje.. keista, kad užrašiau savo nesveikas mintis… per daug matyt jau jų.. per daug jausmų.. nėra kur jų išliet.. nėra kam savo minčių iškalbėt..
liūdna.. pasiskųsiu.. gal taip visgi palengvės..
per daug lakstančios mano mintys.. sunkiai sugaunu, sunkiai sudėlioju..
kas iš to, kad čia savo nesąmonių pripezėjau, apie nieką, pasiskundžiau, ir toliau rašau.. gerai, kad mažai kas čia apsilanko, mažai kas perskaitys, o ir jiems vienodai, nei pažįsta mane, nei supras, nei per daug gilinsis.. ir gerai.. kaip aš sakau: tai, kas mano viduj, visi jausmai, mintys, svajonės, problemos, tik mano ir man..
taip.. rašau, kad visiem, kas perskaitys, vienodai, taip parodydama kad visgi noriu kad kažkas įsigilintų, suprastų… pasiskundžiau mat…
čia vadinama dėmesio trūkumas…
bet.. tiesiog norėjau išsikalbėt.. bet ką.. bent taip… niekam, bet kartu ir visiem… …
…
labanakt man.. ir kokia pirma mintis tik pabudus?
geriau ir toliau kalbėsiuosi su savim savo galvoje…
"gal tiesiog norėjau pakalbėt.. garsiai kalbėt nemėgstu, didžiausi pokalbiai vyksta mano smegeninėje.. keista, kad užrašiau savo nesveikas mintis… per daug matyt jau jų.. per daug jausmų.. nėra kur jų išliet.. nėra kam savo minčių iškalbėt.. "Žinau šitą būseną. Kaskart, kai minčių būna per daug, prižadu pradėti savo asmeninį anoniminį blogą. Atrodo minčių būna tiek daug, kad galėtum knygą parašyti. Bet kai jau galiu prieiti prie kompo ir prieinu – tų minčių kiekis artėja prie nulio. Taip ir lieku su niekuo nepakalbėjęs…
visada su savim užrašų knygutę ar sąsiuvinį nešiokis, kad bet kada galėtum užsirašyt mintis.. aš pati tris sąsiuvinius turiu, trim skirtingom savo minčių rūšims… bet šią naktį mintys į nei vieną iš jų netiko.. tikiuosi kad pradėsi savo asmeninį blogą, įdomu bus paskaityt..
Kriste, žinau, kad bloge negali pasakyti visko ką jauti, kai tai pernelyg asmeniška… Kaskart jaučiu čia apsilankius ir man tikrai parūpo, kas tokio nutiko, arba kas tokio nenutiko, kad esi tokia liūdnutė dažnokai.. Tad noriu pasiūlyti – jeigu liūdna ir trokšti išsikalbėti, visada gali parašyti man laiškutį 😉
ačiū labai :)jūs tikrai didelis gėris
na jei kada nors ateis noras išsikalbėt ne tiks sau mintyse, žinosiu kur kreiptis 
nors.. nelabai mėgstu lįst į savo vidų, per daug gilintis į savo jausmus, į savo mintis (jos pačios puola nevaldomai.. ), o tuo labiau kam nors tai išpasakot.. nesitikiu kad kas supras, kad kas pasakys tai ko iš tikrųjų norėčiau išgirst.. ir nemėgstu užkrauti kitiem savo problemų, visi turi savų, tai kam dar svetimos.. tiesiog turiu pati kažką daryt (deja neįsivaizduoju ką, ar tiesiog bijau kažką daryt, nes nesitikiniu nieko gero, nemanau kad sugebėsiu kažką pakeist… ).. ai jau pradėjau gilintis 😀 nesvarbu 😀
Sveika, na, man sunku suprasti, nes nežinau tavo situacijos ir negaliu pakomentuoti plačiau, ar kažką patarti. Tam tikrose situacijose tikrai verta pralaukti sunkų laikotarpį, o kitose – atvirkščiai įmanoma kažką pakeisti. Kartais reikia gero spyrio į užpakalį iš pašalinių žmonių. Iš žmonių, kuriems tu tikrai rūpi. Pakeičiant gyvenimo kryptį ne visada reikia iš pradžių išsiaiškinti ir knaisioti savo praeitį. ..Galima veikti ir spontaniškai
Kaip liepia širdis, nuojauta, kuri manau yra neįsisamonintų, slaptose širdies kertelėse gulinčių troškimų išraiška…;) Visgi pasiūlymas draugiškai laiškais paplepėti vis dar galioja ;)P.S. Nejauku ir sena jaučiuosi, kai vadini mane "jūs" 😀 Man gi dvidešimt trys metai (na, dar savaitę džiaugsiuos, kad tik tiek, ha ha :)) Taip kad prašau vadinti "tu" 