..tokia mintis atėjo, kad po tais raibulynais yra kitas pasaulis.. reikia tik panerti po jais giliai giliai ir išnirsi į savo vidinį pasaulį, savo jausmų, minčių pasaulį.. pabėgt sunku.. vidinis pasaulis tampa išoriniu.. pakankamai kraupu.. atrodo kad aš jau ten panirus.. aplink juodos uolienos, akmenys, žemė, sausa juoda žemė.. šaltas vėjas.. suklumpu ir verkiu.. negera.. suplėšyti save, sudraskyt į skutelius.. ir kiekvienas skutelis nešamas vėjo, trankomas į uolas ar užpučiamas žemėmis.. kiekvienas skutelis verkia, tyliai tyliai, beveik nepastebimai… lašus sugeria žemė.. nepastebimai.. nematoma… ir neišnyksta.. … skauda..
be pabaigos..