kaja_crow

Kodėl juoda nespalvota? Juoda  – tai visų spalvų visuma, juoda – tai visko per daug. Juoda. Gal iš dalies ir nenoriu, kad viduje būtų kelios spalvos  atskirai. Šiandien pasiimkim šitą, bus taip, o rytoj jau kitą, bus kitaip.. ne.  Juoda. Viskas viename. Susipynę. Niekad nežinai kurios spalvos juostelė išlįs, trumpam pasireikš. Bet visada žinai, kad grįši į tą pačią saugią visumą. Tą pačią ėdančią, amžinai besisukančią, pjaunančią, rėkiančią, bet tylinčią, visumą. Į tą pačią juodą. Ir dėmės nepastebimos. Viskas tik jungiasi. Juoda didėja. Kol galiausiai apims tiek daug, kad aplinkos formų, vaizdinių nebematysiu, ir akyse bus juoda. Ausis užguls jau vientisas klyksmas, juodas klyksmas.  …  Sėdi, bet nejauti ant ko, tikriausiai ant tos pačios SAVO juoda. Akys atmerktos, bet nematai nieko, tiksliau matai tik SAVO juoda. Ausyse nenutrūkstamas klyksmas to pačio SAVO juoda. Ir išnyksti. Virsti SAVO juoda. Išnyksti. Su viskuo kas buvo aš, kur buvo aš, kaip buvo aš, ką buvo aš. Lieki tik juodas nematomas plėmas. Nematomas, nes užstojamas kitų atskirų spalvų. Lieki tuštuma. Nes juoda tai ne spalva. Tai niekas.  …  Viltis kokios spalvos? Juoda ras tą spalvą. Tiksliau tas spalvas. Viltis gudri. Bet jau daug jos spalvų susiurbta. Juoda. Tik laiko klausimas.

Maišeliai ekstremalai.. Šokinėja prieš automobilius, lenda po ratais.. Taip šiandien vienas toks maišelis ir priminė mano seną skype pokalbį galima sakyti su savimi 😀 Tai štai ta proga ir įmesiu čia

[00:36:59] crow-kry: stūkso maišelis ant stalo.. kažin ką jis mąsto..

[00:37:06] crow-kry: atrodo giliai susimąstęs..

[00:37:26] crow-kry: paklausiau: maišeli, maišeli, ką gi tu mąstai?

[00:37:39] crow-kry: o jis tik giliai atsiduso

[00:37:46] crow-kry: pažiūrėjo į mane ir nusisuko

[00:37:55] crow-kry: :/

[00:38:01] crow-kry: tada prakalbo:

[00:38:47] crow-kry: aš maišelis.. paprastas permatomas maišelis.. sulankstytas.. išterliotas.. greit būsiu išmestas…

[00:39:15] crow-kry: tada paklausiau: maišeli maišeli, o ko gi tu norėtum?

[00:39:31] crow-kry: ir jis atsakė baisingai užsisvajojęs, žvelgdamas į tolį:

[00:40:40] crow-kry: oh, aš norėčiau dabar pakilt, aukštai aukštai! kad vėjas mane plaikstytų! skraidyčiau! toks lengvas! per visą pasaulį apkeliaučiau! daug visko pamatyčiau!

[00:40:52] crow-kry: ir jo veide pasirodė mažytė šypsena..

[00:41:25] crow-kry: tada aš jo paklausiau: o ką tu norėtum pamatyti? kas manai yra už šių namų sienų, kas yra tam pasaulyje?

[00:41:37] crow-kry: maišelis giliai mąstė..

[00:41:38] crow-kry: mąstė..

[00:41:43] crow-kry: ir atsakė:

[00:43:34] crow-kry: aš manau.. aš manau.. kad už šių sienų nebėra jokių kliūčių.. yra tik laisvė.. vėjas.. spalvos.. gali nevaržomas skraidyt.. ir būt laimingas…

[00:43:45] crow-kry: tada aš pasakiau:

[00:45:36] crow-kry: maišeli, tu klysti.. deja.. :/ už šių sienų yra daugiau kitų sienų, ir daug kitų kliūčių.. vėjas ne visada tave kels į viršų, ne visada tu galėsi laisvai skristi.. dažnai atsitrenksi kur nors.. dažnai nukrisi ant žemės.. galbūt kasnors tave užmins.. gal kas sudraskys.. gal tiesiog kur pakibsi ir daugiau nebepajudėsi.. tau skaudės..

[00:45:45] crow-kry: tada maišelis nusijuokė

[00:45:57] crow-kry: atrodė toks nudžiugęs visu tuo..

[00:46:00] crow-kry: ir pasakė:

[00:47:37] crow-kry: reiškias tada aš būsiu gyvas, aš patirsiu tikrą gyvenimą! be kliūčių nebūtų toks malonumas bent kartais atirtrūkt nuo jų ir pajust laisvę! kliūtys tik padeda labiau vertint kad ir mažiausią pasisekimą!

[00:48:20] crow-kry: aš pasakiau: bet maišeli, o jei tu tik išskridęs nukrisi ant žemės, jei iškart tave kažkas užmins, sudraskys!?

[00:48:27] crow-kry: maišelis atsakė:

[00:50:33] crow-kry: nesvarbu.. dėl tų kelių minučių, gal net sekundžių verta pabandyt, verta bent sekundei pajust svajonę, pajust gyvenimą.. išskristi už šių sienų, ir nukristi ir būti užmintam sudraskytam yra milijoną kartų geriau, nei dabar kad guliu ant šio stalo.. sulankstytas.. purvinas.. negaliu pakilti.. tiesiog guliu.. ir svajoju..

[00:51:06] crow-kry: aš pagalvojau.. maišelis teisus..

[00:51:10] crow-kry: ir pasakiau jam:

[00:51:32] crow-kry: maišeli, o ar tu tiki, kad svajonės kartais pildosi?

[00:52:04] crow-kry: maišelis pažiūrėjo į mane graudžiai, klausiamai, su užgimusia viltim.. ir atsakė:

[00:52:45 | Pakeitė 00:53:49] crow-kry: tikriausiai..

[00:54:05] crow-kry: kartais..

[00:54:13] crow-kry: reikia tikėti..

[00:55:19] crow-kry: aš jam nusišypsojau jis dar netiki bet aš tuoj atistosiu, paimsiu jį, aidarysiu langą ir paleisiu į jo svajonę, į jo išsvajotą gyvenimą

[00:56:08] crow-kry: maišelis jau laisvėje

[00:57:23] crow-kry: nenorėjo kad matyčiau jo kelionę, tad tik paleidau atsisveikinau, palinkėjau gero ilgo įdomaus kelio.. spėjau pamatyt kad jis krito žemyn.. bet buvo labai laimingas, šypsojosi.. žvelgė į dangų, dairėsi aplink.. tikiuosi kad pakilo

[00:57:42] crow-kry: štai tokia mano ekspromtinė šiukšlintojos istorija 😀

Kai užeina blogas jausmas viduje.. nušliauži ant grindų, išsitiesi ir guli. Tai ramina. Nežinau kodėl, bet visada atsigulimas ant grindų nuramindavo, atrodo išnyksti, susilieji su grindim, tampi nematomas, nieko aplink nėra, ką matai neegzistuoja, išnyksta garsai. Tuščia tyli ramybė.

Gražu naktį pro langą stebėti vėjo kelią medžiais.. Kaip priartėja.. Kraupu bet gera.. Vėjas atrodo gyvas, net beveik gali pamatyt koks jis yra, jo formą.. Ir kai galiausiai pasiekia tave, stovintį prie lango, susigūži, nupurto baimė, jautiesi ne vienas.. Vėjas tavo namuose.. Čia jis sustoja.