kaja_crow

žvelgiu pro vokus užmerktų akių

kad būt saugiau rankomis dengiu

kojos juda žingsnis po žingsnio

minkšta šalta pėdomis jaučiu

garsai aplink balsais kitų

ausis užmerkt nėra vokų

kvapai aplinkinių kelių

išrėksiu rėksiu aš jaučiu

einu

vieta nepaliesta minčių

link tos

duobėj gilioj nesiekiamoj

širdis nutildys savus jausmus

negrįš

kojos lekia per miškus

rankos išmeta vaizdus

riksmas užgožia garsus

lietus lietus lietus

tekantis sraunus paslepia takus

ant kelių rankomis dumblu nugrimzt

<…> Dingo, išnyko tai, ko ir nebuvo.. plyšta vidus, tai siela verkia, sielos ašaros, ne fizinio kūno.. (Juokingai nuskambėjo „fizinio kūno ašaros“ ha ha). Emocijų nebeliko.. jau seniai nebejaučiau džiaugsmo, nesugebėjau jo išreikšt, tik suvokdavau, kad dabar turiu džiaugtis.. nuoširdaus juoko neliko.. taip, apsimetinėju.. Dabar jokių emocijų, tik ašaros.. net liūdesio nebejaučiu.. Nėra manęs, mirė. Tik ašaros.. bėga nuo negyvos sielos.. Nebežinau kas liko.. Tik fizinis kūnas?.. Bet, atrodo, jis ne mano.. tai ne aš.. <…>

ištrauka iš 2011-10-30 užrašytų minčių

Plaukioju už stiklinės sienos nuo visko pasislėpus.. …

Matau viską, visus tarsi per ekraną, kaip filmą, realybės šou.. iš kito pasaulio, kitos planetos.. …

Visa tai toli nuo manęs, nors ir galiu ranka pasiekt.. Aš toli, pabėgus, pasislėpus.. nematoma visiem.. matoma kaip niekas.

Jie visi įdomūs kartais, keistai dėlioja lūpas kabėdami, keistos išraiškos.. įdomu stebėti juos, bandyt atspėt kaip jaučiasi, kokia nuotaika, mintys.. Įdomus filmas.

Jų daug (per daug).. Aš viena už savo stiklinės sienos (stikliniame karste? ).. Kuo toliau, tuo labiau tempia gilyn (po žeme)..

Einu kur nors, kur reikia, be tikslo, be jausmų, be minčių.. Nematau prasmės.. niekur niekam.. Nesuprantu nieko.. nesuprantu kam kažko reikia.. Kas iš to?

…

išeit tyliai ramiai.

pirmą kartą taip jaučiuosi. atrodo, kad viduje nieko nebeliko.. mirė? arba komos būsenoj. ha. juoda, nematoma.. tuščia. arba per daug..
manęs nėra. gal ir nebuvo. gal apskritai nieko nėra, viską tik įsivaizduoju, o iš tikrųjų sėdžiu tamsiame kambaryje..
kartais atrodo, kad tai, ką mąstau, kalbu garsiai.. tada nusikosėju, kad išgirsčiau save ir įsitikinčiau, kad nekalbu.
kartais atrodo, kad aš tik įsivaizduoju, kad sėdžiu ramiai autike, o iš tikrųjų rėkauju, lakstau po jį..
gal ir dabar aš ne kambary, o kažkur einu (bet kur, tiesiai tiesiai, iki kol nugriūsiu..) ir visa tai, ką rašau, tik galvoju..
baigiu išprotėt, matyt.