kaja_crow

važiuojant pro šią vietą, toks jausmas apėmė, kad perlipus per tvorą, atsidurtum tarsi po gaubtu.. jokių garsų, jokio vėjo.. visiška tyla, visiška ramybė.. net einant nebūtų garso, nesujudėtų nei viena žolelė.. jokių jausmų.. nei prisilietimo, nei trenksmo, nieko nepajaustum.. atsisėst, atsiremt, visiška tyla, visiška ramybė, jokių jausmų.. sėdėt ir stebėt tai, kas už tvoros.. nematoma jiems..

gaila.. taip nebūtų atsidūrus ten..

..tokia mintis atėjo, kad po tais raibulynais yra kitas pasaulis.. reikia tik panerti po jais giliai giliai ir išnirsi į savo vidinį pasaulį, savo jausmų, minčių pasaulį.. pabėgt sunku.. vidinis pasaulis tampa išoriniu.. pakankamai kraupu.. atrodo kad aš jau ten panirus.. aplink juodos uolienos, akmenys, žemė, sausa juoda žemė.. šaltas vėjas.. suklumpu ir verkiu.. negera.. suplėšyti save, sudraskyt į skutelius.. ir kiekvienas skutelis nešamas vėjo, trankomas į uolas ar užpučiamas žemėmis.. kiekvienas skutelis verkia, tyliai tyliai, beveik nepastebimai… lašus sugeria žemė.. nepastebimai.. nematoma… ir neišnyksta.. … skauda..

be pabaigos..

Matau vaizdą: kalnas, žalias kalnas, aplink jį  medžiai, tamsiai tamsiai žali, tikriausiai eglės… Dangus žydras, be debesėlio.. ne, keli maži debesėliai yra.. Ir aitvaras… Kažkas ant to kalno jį laiko… nesimato kas. Aitvaras didelis, o laiko kažkas mažas.. Kas, nežinau…

spalvinta šalia rastom gėlėm ir žolėm 😀